Daugiakultūrė LDK tradicija
Marija Krupoves atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną.
Marija Krupoves (g.1960 m. kovo 23 d. Vilniuje) – dainų atlikėja, folkloristė, dialogo kultūros puoselėtoja. Filologijos mokslų daktarė. Vilniaus universitete dėstė apie Lietuvos tautinių mažumų muzikinį folklorą ir tautinių mažumų kultūrą Rytų Europoje. Paskelbė mokslinių publikacijų bei knygų lietuvių, lenkų, rusų ir jidiš kalbomis. Išleido šešias autorines kompaktines plokšteles. Koncertavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Izraelyje ir kt.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Apie tai, kad turiu pašaukimą, žinojau anksti. Turbūt kiekvieno žmogaus ankstyvajame gyvenime būna akimirkų, kai atsiveria kažkoks kitas, gerokai didesnis pasaulis ir apgaubia neregėta Šviesa. Pirmą kartą buvau „pažadinta“ per muziką.
Būdama gal 12 metų išgirdau per radiją barokinę sonatą violončelei. Toje muzikoje buvo tiek nepakeliamos kančios, bet kartu ir išsilaisvinimo, išsiveržimo į kitą neįmanomo grožio ir skaidrumo pasaulį! Išbėgau iš namų, nubėgau į laukus, prie upės, norejosi skristi virš miškų...
Kai išaugau, įsisamoninau, kad tuo metu kompozitoriai kūrė muziką, skirtą begalybei, joje kartais galima išgirsti Išganytojo kančios bei prisikėlimo istoriją, ir kaip į tai atsiliepia žmogaus širdis.
Po kelerių metų, sėdėdama su draugais paaugliais ant tilto, virš tos pačios Šalčios upės (toks mano mažas Jordanas), buvau lyg švelniai paraginta apsidairyti aplink. Buvo arti saulėlydžio. Pažiūrėjau į šoną...ir netekau žado: į mane „žiūrėjo“ persmelktas saulės spinduliais miškas, upė pavirto saulės taku. Mane apėme visiška tyla, o po to lyg išgirdau pasikeliantį nuo laukų, miškų, upės ir šaltinių džiaugsmą. Gal tada jau žinojau, kad ateityje bandysiu atskleisti šio grožio paslaptį bei prasmę ir sieksiu perteikti tai kitiems.
Taip pat man padarė didelį įspūdį biblinės istorijos, kurias pasakojo man senelė, ypač Juozapo ir jo brolių istorija. Juk tai apie ištikimybę pašaukimui. Kokiu keliu eiti į priekį, ilgai nežinojau, atrasti save buvo sunku, kartais iki skausmo.
Baigiant mokyklą negalėjau pasirinkti tarp mokslo ir meno. Pasirinkau lengviausią kelią: bandydama įtikti tėvui, įstojau i statybos inžineriją. Po metų jau žinojau, kad reikia bėgti. Įstojau i VU rusų kalbos ir literatūros specialybę. Pirmą kartą pajutau laisvo pasirinkimo palaimą. Studijų pabaigoje jau žinojau, kad noriu užsiimti ir mokslu, ir dainavimu: tyrinėti F. Dostojevskio kūrybą ir dainuoti rusų romansus. Bet gyvenimas pakrypo kita linkme. Dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, po studijų sutikau mano Mokytoją, a.a. prof. Valerijų Čekmoną, kuris pasiūle man užsiimti mano gimtuoju dialektu: vietine lenkų kalba. Atsiliepiau su entuziazmu. Labiausiai mane domino lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbų ir muzikinio folkloro sąveikos. Vėliau šia tema apgyniau disertaciją Varšuvoje.
Tuoj prasidėjo ir atgimimas. Man pasidarė dar svarbiau apibrėžti savo kultūrinę tapatybę. Namuose kalbėjome lenkiškai ir jaučiausi lenke, bet dar kalbėjome ir gudiškai, žinojau, kad protėviai kalbėjo ir lietuviškai. Lankiau rusų mokyklą, kurioje buvo sustiprinta anglų kalba, ir muzikos mokyklą lietuviškai. Universitete buvau giliai paveikta rusų kultūros, kuri iki šiol man labai artima. Būtent po to, kai susipažinau su Česlovo Milošo ir Juzefo Mackevičiaus knygomis, J. Bardacho ir H. Lovmianskio tyrinėjimais apie LDK, pradėjau rinkti lietuvių ir baltarusių pasienio dainas įvairiomis kalbomis, supratau, kad mano tradicija – tai daugiakultūrinė LDK tradicija. Tai, mano nuomone, mažai ką bendra turi su susikompromitavusiu šiuolaikiniu europietišku multikultūralizmu, kuris stokoja prisirišimo prie žemės ir pagarbos vietinei kultūrai ir vertybėms. Sukūriau iš tų dainų sau repertuarą, bet man trūko kitų mūsų žemės balsų: žydų, karaimų, totorių, romų. Išmokau jidiš, vėliau rinkau žydų, karaimų ir romų folklorą. Taip pat sukūriau kursą ta tema, kurį dėsčiau VU. Su savo dainomis apkeliavau daug pasaulio šalių, toliausiai buvau Japonijoje. Ten su ansambliu iš Lenkijos dainavau liaudies dainas iš Kujavų regiono, kur gimė Chopinas. Ypatingo dėmesio sulaukė mano Vilniaus Geto dainų įrašai, padaryti kartu su Šv. Kristoforo orkestru buvusiame Geto teatre (Prano Morkaus idėja). Šitie įrašai jau nuskambejo keliuose dokumentiniuose filmuose, vienas iš jų (sukurtas Niujorke) buvo parodytas per PBS, vieną geriausių Amerikos kanalų. Dėl tų savo įrašų kartais gaunu dokumentalistų paklausimų iš tolimiausių pasaulio kraštų: Pietų Afrikos ir net Australijos. Smagu, kad tai, ką darai, turi toki netikėtą atgarsį.
Teilhard'as de Chardin'as rašė, kad kuo reiškinys savotiškesnis ir ištikimesnis savo regionui, tuo jis universalesnis. Tuo įsitikinau pati. O kas atsitiko su planais tyrinėti Dostojevskio kūrybą? Manau, kad šitas impulsas transformavosi į pamąstymus, kuriems dabar, gyvendama Indianos miškuose, galiu ramiai atsiduoti. Skaitau ivairius Biblijos vertimus ir tyrinėjimus apie Biblijos kultūrinį kontekstą. Įdomu nagrinėti, ką Jėzaus pasisakymai reiškė jo aplinkai, tautai su ilga religine tradicija ir savotišku supratimu, kaip tai išversti į šiuolaikinę kalbą ir kokiame kontekste. Man taip pat įdomu, kokios Biblijos pranašystes jau išsipildo, kaip keičiasi žmogaus gyvenimas po to, kai jis nusprendžia gyventi pagal Evangeliją.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Mūsų pirmieji mokytojai – tai mūsų tėvai ir seneliai. Mano seneliai gyvendami karo metu prie Rūdninkų girios gelbejo žydus. Būdami lenkų patriotai, visgi priglaudė du sužeistus raudonuosius partizanus, po jų mūsų šeimoje pasiliko rusų ir ukrainiečių dainos. Beje, pačius senelius nuo išvežimo į Sibirą išgelbėjo inspektorius lietuvis.
Savo autoritetais laikau krikščionių mąstytojus ir rašytojus, kaip C. S. Lewis, N. Berdiajevas, Metropolitas Antonijus. Didelį įspūdi man padarė Thomas Mertonas. Gili Talmudo išmintis. Įdomios Dalai Lamos knygos.
Mano jaunystėje buvo keletas neužmirštamų susitikimų. Keletą kartų turėjau galimybę kalbėtis su tėvu Aleksandru Meniu. Neįmanoma buvo neįvertinti jo asmenybės masto, pasaulinio masto, bet labiausiai stebino meilė, su kuria jis priimdavo kiekvieną pas jį ateinanti žmogų. Apie jį buvo žinoma, kad jo maldos padeda psichiniams ligoniams, juos atvesdavo pas Tėvą jų giminaičiai. Bet vieną kartą, kai važiavau į Vilnių, jis paprašė perduoti vienos sergančios moters nuotrauką tuometiniam vyskupui Vincentui Sladkevičiui. Tai buvo 1985-tieji, sovietų valdžia atrodė stipri, todėl nebuvau tikra, ar jis priims žmogų iš gatvės (telefono numerio neturėjau). Atvažiavau į Kaišiadoris, suradau namą, pasibeldžiau į vartelius. Išgirdau balsą, kviečiantį užeiti. Kai vyskupas isgirdo, kieno vardu atvažiavau, jo veidas pražydo. Jis pakviete mane į vidų. Susitikimas buvo trumpas: papasakojau apie Tėvo Aleksandro prašymą, perdaviau nuotrauką. Pokalbio metu jis žiūrėjo žemyn, į nuotrauką, o paskui, pakėlęs žvilgsnį, tyliai pasakė: „Ką gi aš galiu padaryti? Galiu tik palaiminti.“ Jo akyse išvydau begalybę...
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Mane vis įkvepia barokinė muzika, ypač J. S. Bachas. Kažkas teisingai pasakė, kad jo muzika – tai amžinybės perpasakojimas. Įkvepia knygos ir filmai, kur herojus atsiduria prieš sunkų moralinį pasirinkimą, kaip Thomo Manno „Juozapas ir jo broliai“, C. S. Lewis‘o „Kosmine trilogija“ (Space Trilogy), daug amerikiečių filmų pastatyta šia tema. Taip pat mane žavi knygos ir filmai, suteikiantys laimės jausmą. Tai britų rašytojo P. G. Wodehouse knygos ir britų kostiuminės dramos. Šiuo atžvilgiu jiems nėra lygių. Ir, žinoma, rusų kino klasika: A. Tarkovskis ir S. Paradžanovas. Man nepriimtina postmodernizmo estetika, man tai beveik nužmogėjimo sinonimas.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Dėstydama VU ar lankydama mokyklas, įskaitant Šv. Kristoforo gimnaziją, turėjau galimybę pažinti nuostabių jaunų žmonių su visais jaunystės privalumais: stebuklo laukimu ir troškimu gilaus pažinimo, didelėmis svajonėmis, drąsa ir energija, pasitikėjimu gyvenimu ir amžinais klausimais. Prisipažinsiu, kad buvo labai džiugu juos matyti lyg save prieš daugelį metų. Norėjosi pasakyti:„Jūsų svajonės gali išsipildyti, jei ateina iš gilumos, ir jei seksite savo tikslo eidami tiesos keliu.“ Kita vertus, man gaila dabartinio Lietuvos jaunimo ne tik dėl ekonominės situacijos, bet visų pirma dėl teisybės stokos. Daugelis turės spręsti: ar išvažiuoti, ar pasilikti. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas gerbtinas, svarbu tik neprarasti ryšio su Tėvyne ir padėti tiems, kurie pasiliko.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Labai vertinu šiuolaikines technologijas ir jomis pasinaudoju, bet vengiu socialinių tinklų. Įtariu, kad tai gali atimti per daug laiko, be to, teikiu pirmenybę realiam bendravimui.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Tautinė tapatybė šiuolaikiniame pasaulyje, mano nuomone, yra vertybė, jei tai reiškia meilės ryšį su žeme bei tėvynainiais ir neperauga į neapykantą ar kitų tautų žeminimą, net jeigu būna istorinių konfliktų. Tai gali būti meilės ir atsakomybės mokykla. Ištikimybė Lietuvai man reiškia būti kartu su savo tauta (plačia pilietine prasme) sunkiausiomis jos valandomis. Tik prieš 20 metų tauta buvo ten, kur ir reikėjo būti, o dabar, deja, kai reikia, renkasi tik vienetai.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Bendraujant svarbiausia atvirumas, geranoriškumas ir nuoširdus susidomėjimas kitu žmogumi. Tada jis atsiveria ir susitikimas įvyksta.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Vieni ryškiausių mano vaikystes prisiminimai – tai stebuklo atmosfera, susijusi su mano giminaičiu, liaudies pranašu Aleksandru Ivaško. Juo pasitikėjo kai kurie kunigai, areštuodavo naciai ir sovietai. Jo jaunuosius metus aprašė savo romane „Kelias i niekur“ vilnietis Juzefas Mackevičius. Knyga po karo buvo išleista Londone, lietuvių kalba pasirodė prieš keletą metų. Mano geriausi mokyklos prisiminimai – tai pamokos su mano smuiko mokytoja Danute Griškevičiene, nepaprasto grožio, nuoširdumo ir pedagoginio talento žmogumi. Ji dabar gyvena Kalifornijoje. Ji daug man atleisdavo ir sukurdavo tokią harmonijos ir įkvėpimo atmosferą, kad aš užmiršdavau savo paauglystės neramumus. Kokia atsvara sovietinei mokyklai! Bet ir ten pasitaikydavo nuostabių mokytojų.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Pasirinkimo laisvė yra, bet ar daug pasirenka laisvę?
Net vaikas gali pastebėti, kad harmonija nesusikuria iš chaoso, tam reikia sąmoningų pastangų ar bent gero žaidimo. Mūsų pasaulis, gamta ir pats žmogus sukurti nuostabiai, bet mes visur matome kažkokios senovinės katastrofos pasekmes. Kartu su Bažnyčia tikiu, kad pasaulis bus perkeistas.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Man atrodo, kad žmogaus likimas susikuria kaip kontrapunktas tarp neišvengiamybės ir laisvo pasirinkimo, lemties ir Apvaizdos. Kai kurie išminčiai sako, kad Apvaizdos lygiu priešingybės sutampa. Taip, kreipiausi pagalbos į Išgantytoją. Po to, kai beveik sužlugo mano vaikiškas tikėjimas, ieškojau Dievo, bet savo būdu, siekiau dvasingumo be įsipareigojimų. Tai atvedė mane prie okultizmo. Kai atėjo sunki valanda ir niekas negalėjo man padėti, šaukiausi pagalbos. Atsakymas atėjo po kurio laiko, jis buvo neįtikėtinas. Man buvo duota pamatyti save lyg Dievo šviesoje. Sukrėtimas buvo visiškas. Po to visos mano pretenzijos gyvenimui ir kitiems žmonėms išnyko: supratau, kad niekas negali atsistoti pries Aukščiausiąjį su pakelta galva, per didelė nuodėmių našta. Bet Jis pats atėjo paimti šią naštą su visomis pasekmėmis mainais į mūsų tikėjimą ir pasiryžimą gyventi pagal Jo žodį. Jau niekada po to nesijaučiau vieniša. Laimė – tai dvasios būsena. Vienas mano mėgstamiausios poetės Olgos Sedakovos eilėraštis, kur angelas sako: „Žinau, kad esi ištikimas iki mirties, kad esi pasiruošęs sunkiausioms negandoms“, baigiasi taip: „Bet ar esi pasiruošęs neįsivaizduojamai laimei?“
Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-28-marija-krupoves-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-moksleiviu-klausimyna/94350